ATF

Po keleto tokių pusiau menkaverčių filmų užsimaniau pažiūrėti kokį gerą, superinį. Tarkovskį peržiūrėjau, Zviagintciavą irgi. O Pavel Lungin? Ok, žiūrim ką jis pastatęs yra. O geras. “Oligarchas” pasirodo, kad Pavelo Lungino. Prisimenu buvo laikas, kai rusiškų filmų nebežiūrėjau, nes visi atrodė niekam tikę. Pasimaišė po ranka “Oligarchas”. O geras, pasirodo, kad nauji rusiški irgi gali būti geri. Bet po to ieškojau dar kokių rusiškų ir nieko ypatingai gero neradau. Na, ką, o Lunginas pasirodo ir daugiau yra pastatęs, bet keista, kad nesu jų girdėjęs. Tik “Ostrov”, “Car”, na dar tas “Oligarchas”. Hmz, panašu, kad su Ostrov išgarsėjo. Aha, yra naujas: Dirigentas / The Conductor / Dirizhyor / Дирижёр (2012). Ir dar pagrindinį vaidmenį atlieka lietuvis Vladas Bagdonas. Ai, matyt išsisėmė Lunginas. Skaitau scenarijų.

Žinomas dirigentas važiuoja į Jeruzalę į koncertą, kad ten atlikti pasiją (kas per naujas man negirdėtas žodis). Tačiau ten prasideda problemos (tikslumo dėlei problemos prasideda jau Maskvoje), kurios apverčia dirigento pasaulį. Priverčia pamatyti savo žiaurumą ir egoizmą. Keistis niekada nevėlu. Per tris dienas pervertinti savo gyvenimą (na, gan greitai).

Hmz, koks keistas scenarijus. Tikrai nieko įdomaus. Na, bet ai, noriu pažiūrėti kokį filmą, o po ranka visi tokie pusėti, tai pabandysiu šį. Gal tik toks įspūdis susidarė, kad Lunginas išsisėmė. Gal jis ne vienadienis genijus?

Ok. Pradedu žiūrėti. Hmz, Vladas Bagdonas atrodo galingai. Čia ką tikrai lietuvis? Ot, ir kur mano lietuvio patriotizmas, šitaip nusivertinti. Na, ok. Gauna kažkokį faksą, susinervina, skubiai keičia planus, neatsižvelgdamas į visą orkestrą, skubiausiai išskrenda į Jeruzalę, pasiima tik solistus kartu. Dar kažkokia meilės - neištikimybės istorija. Šalia, dar kažkokiam solistui krizė - pradeda prarasti balsą. Žodžiu, pakankamai banalu. Bet kažkaip nenutraukiu žiūrėjimo, kažkas kabina.

Ir čia bats. Filmas pagauna. Ne tiek siužetu. Kiek siužetu ir muzika. Nors muzika lyg gyvena atskirą gyvenimą šiame filme, bet taip padaro filme tokį jausmą, įspūdį, kažką tokio nerealaus. Vėliau internete perskaičiau, kad filmas pasirodo sukurtas atvirkščiai, pirmiausia buvo muzika (metropolito Hilariono (Alfejevo) oratorija „Pasija pagal Matą”), o vėliau galvojo, ką pagal ją parodyti.

Tas miestas Jeruzalė. Iš pradžių, kai perskaičiau atrodė, va, kaip banalu, bet tas šventas miestas priduoda filmui tokio mistiškumo, tokio didingumo, tokio kažko tokio. Gal ne veltui Jeruzalė yra šventas miestas net trims pagrindinėms religijoms: judėjams, krikščionims ir musulmonams.

Tėvai ir vaikai. Ui, kokia gili problema. Kartų problema. Tėvai nesupranta vaikų, vaikai tėvų. Vaikų noras išsilaisvinti iš tėvų. Tėvų noras auklėti vaikus. Panaši problema man su sūnumi. Aš verčiu jį pradėti dirbti, nes mokytis nenori. Verčiu pakankami žiauriai, panašiai kaip Dirigentas šiame filme. Dirigentas atgailauja. O kaip aš?

Atgaila. Pagrindinis filmo motyvas - atgaila. Na, bet plačiau apie tai galima va čia gražiai paskaityti: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-03-21-pavelas-lunginas-as-tikiu-tais-zmonemis-kuriems-nepatogu/79127. Apskritai labai geras straipsnis. Gal ir gerai, kad jį paskaičiau jau po filmo peržiūros.

Nemeilė. Ši antraeilė linija filme mane labai sudomino. Paprastai manoma, kad blogį tveria pyktis, neapykanta ir panašūs neigiami jausmai. O šiame filme matome kaip blogį sukuria meilės nebuvimas. Nors ir netiesiogiai, bet teroro akte žuvusi moteris yra nemeilės auka. Ir dar čia apverčia meilės sąvoką. Savininkiškumas meilėje. Lyg ir vyras nebemyli žmonos, kuri visaip stengiasi jį išlaikyti, lyg ir jis blogietis šioje situacijoje. Bet pabaigoje atgailauja žmona. Čia gera pamoka ir man. Kas yra meilė, kuo jis skiriaisi nuo savininkiškumo jausmo. Bei kas yra atgaila, atleidimas.

Pagalvojau, kad reikia parodyti šį filmą žmonai. O po to kažkaip susimėčiau. Jai tikriausiai nepatiks. Ypač ta muzika. Ir panašiai. Tai kam man gadintis nuotaiką? Žmona skundžiasi, kad mažai bendraujam. O apie ką? Pas ją dvi temos: dukros treniruotės (ten irgi verkimai kaip viskas blogai) ir verkimas kaip jai ar dar kam nors blogai. Na, taip tenka išklausyti jos tuos paverkimus, bet vat nieko bendro nebėra. O jei bandau kažką kitką, tai ji “gražiai” nutraukia ir grįžta prie savo verkimų.

Globalios problemos (teroro aktas) vs. asmeninės problemos. Kas kame?

Gyvenimo prasmė, jausmai, santykiai.

https://www.youtube.com/watch?v=aOoPzRtaNsw - treileris. Irgi vykęs, nors aišku, kad tai tik treileris, o ne visas filmas.

Na, ir pabaigai fotkės.

Žodžiu, labai galingas ir didingas filmas. Pritrenkiantis. Man atrodo, kad kopijuotas Tarkovskis. Na, ne pačiu stiliumi, bet būdu. Tarkovskio pirmi filmai irgi turėjo daugiau veiksmo, o vėlesni daugiau jausmo. Šis Lungino filmas irgi juslinis - ypač ta muzika viską padaro. Ai, ir kaip ir Tarkovskis taip ir Lunginas pagrindinei rolei paėmė lietuvį.

10/10. Galingas filmas. Ui, neišsisėmė Pavelas Lunginas. Net sakyčiau dar labiau subrendo. Nors filmas ir skiriasi ir nuo Caro, ir nuo Salos, bet tai dar labiau džiugina.

Dar kartą 10/10. :) Super. Žiūrėti, klausyti ir jausti.

Ką dabar po tokio galingo filmo žiūrėti?

Rodyk draugams

Man filmai su David A.R. White ir taip kaip komedijos. Nežinau, bet man jie kažkokie juokingi. O šis Me Again (2012) dar ir oficialiai priskiriamas komedijų žanrui. Gal dar ir fantastikai. Aišku, visi David A. R. White filmai su religine potekste, tai neišimtis ir šis.

Pastorius Rich Chaplin (turtingas Čaplinas - jau čia komedija prasideda) yra nepatenkintas savo gyvenimu, pavydi kitiems ir svajoja apie kitokį gyvenimą. Dėl nepasitenkinimo esama padėtimi puola į depresiją, bira šeima. Jis meldžiasi, kad Dievas leistų jam būti kuo tik nori, kad tik ne tuo kas yra dabar. Ir Dievas jam leidžia. Savaitę pabūti kitų kailyje - mirštančio milijonieriaus, manekenės, laimingos močiūtės, žuvytės, dukros vaikino, net žmonos.

O. Šis filmas man kaip tik. Ypač po filmo The Notebook, po kurio puoliau į pavydą dėl tokios gražios meilės istorijos. Dauguma iš mūsų nepatenkinti gyvenimu, kažkam trūksta meilės, kažkam pinigų, kažkam garbės, valdžios ar dar kažko. Gražus pamokantis filmas, kad pirmiausia reikia stengtis džiaugtis ką turi. Ypač šeima, žmona, vaikais.  Ir šiame filme parodoma, kad meilė yra svarbiausia, tik šiame filme iš kitos pusės tai parodo. Bet juk taip - meilė yra svarbiausia.

Nors čia ir holivudinis filmas, bet toks kitoks. Be ypatingų spec. efektų, be didelių siužeto vingrybių. Na, reitingas 5,2 sako savo, taip kad holivudinis neholivudinis filmas.

Gyvenimas gražus, žiūrėkite savotišką komediją :)

Rodyk draugams

Ačiū, Pieštukėliui, kad paskatino pagaliau pažiūrėti filmą The Notebook. Beje, visai gražiai lietuviškai išvertė į “Gyvenimo užrašai”. Seniai jau galvojau, kad reikėtų jį pažiūrėti, bet vis kažkaip atidėdavau - meilė ir pan. kažkaip saldžiai man atrodė. O dabar pažiūrėjau. Žmona ir dukra tiesiog sužavėtos. Na, ir man irgi gražus filmas. Šitokia meilė :)

Turtinga mergaitė ir vargšas berniukas. Meilė, kliūtys. Socialinis statusas.

Filmas prasideda senelių prieglaudoje. Senukas skaito meilės istoriją senai moteriškei, kuri nuo senatvės prarado atmintį. Taip jis bando sugrąžinti jai atmintį. Filmas baigiasi irgi senelių prieglaudoje - meilė viską gali.

Ech, šitokia meilė. Nežinau, o man tai kažkoks slogutis pažiūrėjus šį filmą. Gal, kad pats negyvenu tokioje meilėje. Ar aš taip myliu savo žmoną? Na, myliu, bet kažkaip nežinau. O ar mane žmoan myli? Na, kažkaip myli, tik tikrai visiškai kitaip nei šiame filme. Gal panašiau taip kaip Elės tėvai - iš išskaičiavimo. Nors ir pas mus buvo ir lietus (po to savaitę sirgau, nes jau buvo vėlyvas ruduo), ir aistra, ir kliūtys.

Vat ir sakau, filmas labai gražus, pelnęs daug apdovanojimų, bet man kažkas ne taip (nebūtinai su filmu ne taip, gal su manimi ne taip). Bet žinoma, kad visiems rekomenduoju. Meilė svarbiausias dalykas gyvenime.

Rodyk draugams

Vyras pasiūlo žmonai pasimylėti ispaniškai. Žmona sutinka. Jau pasimylėjo ir moteris sako vyrui:
- Tai, kad nepastebėjau, viskas tas pats.
Vyras sako:
- Oi, pamiršau. Čia, čia, čia.

Rodyk draugams

Pieštukėlis švelniai pašiepė mane, kad aš mergaičių paauglių filmą pažiūrėjau. Na, bet ten pabaiga šiek tiek rimtesnė. Na, tiek to, ne apie tą filmą dabar. Taigi nutariau pažiūrėti, kaip sakoma, kažką rimtesnio. What Would Jesus Do? (2010) arba sutrumpintai WWJD.

Na, ką. 40 minučių nuobodybės. Kažkas vaikšto, kažkas miršta, kažkas depresuoja, kažkas dar kažką daro. Dar į miestelį atvažiuoja kažkoks keistas žmogelis (angelas? ar net pats Jėzus?). Žodžiu, žiūriu tik dėl to, kad pavadinime įrašytas Jėzaus vardas.

Po to per 10 minučių parodo visą filmo idėją: kaip elgtusi Jėzus. T.y. gyvenimas pilnas išbandymų, blogybių, pagundų. Kaip gyventi, ką pasirinkti, kaip elgtis? Ir čia filmo idėja - pagalvok, o ką šioje vietoje darytų Jėzus. Ir tada aišku, kaip reikia gyventi, ką rinktis, kaip atskirti gėrį nuo blogio. Šios 10 minučių visai įdomios ir stiprios, greitai prabėga, nes įdomu pasidaro.

Ir po to dar 30 minučių nuobodybės. Politika. Toks amerikietiškas požiūris. Tereikia laimėti mero rinkimus ir visas gyvenimas iš kart bus rožėmis nuklotas. Įsivaiduoju, jei dabar mane vietoje Zuoko pastatytų (išrinktų). Nu ir n… Nesikeiksiu. Net nežinočiau ką daryti. Dar blogiau, aš juk žinau, kad pinigų miesto biudžete ne marios. O kad norinčių jų gauti yra minios. Tai iš kur jų paimti? Kaip sąžiningai paskirstyti? Ar pensininkams? Ar darželinukams? Ar dirbantiems? Ar miesto transportą? Ar gatves? Ar parkus? Ui, ui, ui. Džiaugiuosi, kad ne mano tai darbas. Nesakau, kad Zuokas gerietis. Tiesiog pakeitus merą, o taip jau buvo (kas ten prieš Zuoką buvo?), niekas iš esmės nepasikeis. Nesumažės benamių, nepadaugės darželių, mokyklų, stadionų, parkų, dviračių takelių ir t.t. ir t.t. ir dar kartą t.t. Gal kitas meras ir geriau tvarkytusi, bet pakeisti per pora metų iš esmės - neįmanoma. Nors gal ten Amerikoje viskas kitaip, ką aš žinau.

Taigi filmas skirtas religiniems fanatikams. Na, tokiems kaip aš :) Vaidyba nekokia, daug beletristikos, daug nesąmonių, politikos, nors pagrindinė idėja labai graži ir gera - prieš ką nors darant, pagalvoti, o kaip Jėzus elgtusi. Jei žmonės dažniau taip elgtusi, tai visų gyvenimas būtų šviesesnis, geresnis ir gražesnis.

Reziumė. Jei nesate religinis fanatikas, bent jau tokio lygio kaip aš, geriau nežiūrėkite šio filmo. Geriau pradžioje sustiprinkite tikėjimą kitais filmais (ar/ir kitaip), o jau tada pasiimkite iš šio filmo tą gražią idėją.

Beje, IMDb reitingas 3.8 :)))

Apie mano religinį fanatizmą. Šeimos gydytoja rekomendavo man nueiti pas psichoterapeutą. Galvoju, gal reiktų. Aišku laiko nėra, pinigų nėra. Na, bet čia kaip nors dar. Bet iš kur surasti krikščionį psichoterapeutą? Va, čia ir pagavau save. Kad aš noriu eiti ne bet pas ką, o pas tą, kuris vadovaujasi psichoterapijoje krikščioniškais principais. Tokių tikrai yra. Tai, argi aš ne religinis fanatikas? :)

Rodyk draugams

Filmai, filmai. Na, kada gi baigsis ta mano depresija. Nors gal ir visai neblogai. Tiek filmų per tokį trumpą laiką nesu niekada pažiūrėjęs. Kitas filmas Įsimintinas kelias / A Walk to Remember (2002). IMDb reitingas 7,2 - pakankamai aukštas.

Užsidedu žiūrėti ir nustembu: iš kur pas mane toks nesąmoningas filmas atsirado. Jaunimėlis renkasi vakare, kažko dar laukia, pasirodo, kad dar vieno jaunuolio. Pasirodo, kad jis nori pritapti prie jų, o tam reikia iš aukštai nušokti į kažkokios gamyklos tvenkinį. Fu, standartiškas filmas paaugliams. Bet tingiu išjungti. Du vaikinai užlipa, kad nušokti. Vienas - kietuolis - Landonas, kitas, kuris turi praeiti įšventinimo ceremoniją. Šoka, tačiau Landonas pasilieka. Tas kitas aišku, kad susižeidžia, ko ir galima tikėtis, Landonas puola gelbėti, bet tuoj atvažiuos policija, todėl tik ištraukia iš tvenkinio ir palieka. Policija vejasi. Fu, kažkoks paaugliams filmas. Reikia jungti lauk. Ops, kita scena, šviesu, diena, Landonas kalbasi su mama. Hmz, keista, kad rodo Landoną, o ne tą bičą ligoninėje (beje, tą bičą ligoninėje tik dar vienoje scenoje parodė ir viskas). Hmz, keistas posūkis. Dar kita scena - Landonas nuobodžiauja bažnyčioje. Čia pamato gražuolę choro dainininkę. Na, aišku, kad įsimylės. Ir vėl standartiškas filmas paaugliams apie meilę. Bet tiek to, apie meilę - pažiūrėsiu. Lyg ir pakankamai standartinė situacija, blogiukas įsimyli gerietę mergaitę. Geroji mergaitė keičia blogiuką į gerą. Gražu.

Jau du trečdaliai filmo pažiūrėti. Graži meilė, graži pamokoma istorija. Na, bet dar 30-40 minučių. Ką dar rodys? Geroji mergaitė pasirodo slepia paslaptį. Ir ją tenka atskleisti Landonui. Ui, vos man ašara nenubėgo. Filmas iš standartiškos meilės istorijos, iš standartinio romantinio filmo paaugliams virsta labai jausmingu filmu. Gyvenimas, meilė, prasmė, pasiaukojimas, priėmimas, draugystė, atleidimas. Oo, vat tau ir filmas paaugliams. Nors vaidyba ir vaikiška, bet jei į tai nekreipi dėmesio, tai pamatai labai jautrią istoriją.

Žiūrėti. Ypač paaugliams. Na, truputį pavariau čia ant paauglių, bet vis tiek ypač jiems šį filmą rekomenduoju. Jiems juk visas gyvenimas dar prieš akis.  O meilė yra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Pats svarbiausias.

Rodyk draugams

Na, va. Kaip s-j sakė lengvesnis filmas Pop. Režisavo: Vladimir Khotinenko. Na, kaip lengvesnis. Tema tai visai nelengvesnė. Gal tik, kad viskas pateikta tiesiai, o ne per simbolius kaip pas Tarkovskį. Ar bent aiškūs simboliai tokiam tundrai kaip aš. Pas Tarkovskį turi būti smarkiai visapusiškai išsilavinęs, kad suprasti tuos simbolius. Deja, aš nors ir laikau save išsilavinusiu, bet pasirodo nepakankamai. Taigi filmas Popas. Kaip ir sakiau, tema ne ką lengvesnė. Karas, fašizmas, komunizmas ir tame visame baisume - žmoniškumas. Aš kaip tarybiniais laikais auklėtas, vis dar negaliu priprasti, kad fašizmas ir komunizmas statomi greta. Man vis tiek kažkur pasąmonėje įpiršta, kad fašizmas yra blogis, o komunizmas yra gėris, na, bet atseit, Sovietų Sąjungoje komunizmo idėją iškraipė. Taigi filmas labai gražiai parodo, kad tiek fašizmas, tiek komunizmas, tiek kitas totalitarizmas yra blogis. Ir popas kaip žmoniškumo simbolis. Nors šiuo atveju popas (gėris) parodomas kaip krikščionis, bet aš labai to nesureikšminčiau - tiesiog yra žmonės ir kažkokie antžmogiai. Ir krikščionių gali būti visokių, kaip tikriausiai ir komunistų bei fašistų buvo žmoniškų, tiesiog apgautų. Aišku, procentaliai matyt skirtumas didelis. Nors kaip sako mano tėvas: joks normalus žmogus į komunistų partiją nestotų. Na, aš jau gyvenau tais lengvesniais socializmo laikais, kai nebebuvo tokių žiaurumų iš komunistų arba buvo jie gudriai slepiami, tai ir pats buvau komjaunuolis. Bet pirmai progai pasitaikius užsimaniau laisvos Lietuvos :)

Mano tėvo mėgstamas anekdotas:

Grižta senukas namo:

- Moč, a, moč, į partiją įstojau.

(socializmo laikais tik komunistų partija tebuvo)

- Ale, tau dieduk ir nesiseka, vakar į šudą, šiandien į partiją įstojai.

:)

Na, kiek gi to karo gali būti? Žmonės nori meilės. MEILĖS.

Konclageryje.

Rusiškas vokietis.

O taip vokiečiai Kalėdas švenčia - eglutę užsidegė.

Na, ką fašistus šiaip taip pergyveno, o dabar komunistai, savi į Sibirą ištremia.

Ir kiek gražių vaikučių palieka.

Va taip vat. Ar fašistai, ar komunistai, visi tokie patys. Geras pamokomas filmas. Ypač rusams (juk jie arčiausiai komunizmo buvo, mes tai okupuoti buvom, tai mums kitaip) žiūrėti. Nes ten dar oi kaip yra komunistuojančių elementų. Lai pažiūri, lai pamato, kuo komunizmas nuo fašizmo skiriasi. Na, visiškai niekuo.

Filmas apie žmoniškumą. Istorinis, paremtas tikrais faktais. Žiūrėti visiems :)

Rodyk draugams

Viskas, dabar būsiu pažiūrėjęs visus Tarkovskio filmus. Atseit kietas :) Taigi Nostalghia. Šis filmas filmuotas Italijoje. Nors dar pradžioje Mosfilmas ir finansavo, tačiau baigė jau tik su Italijos valstybinės televizijos parama. Tai galutinai nulėmė, kad Tarkovskis nutarė likti užsienyje.

Pats Tarkovkskis taip pasakė apie šį filmą:

«Я хотел рассказать о русской форме ностальгии - о том типичном для нашей нации состоянии души, которое охватывает нас, русских, когда мы находимся вдали от родины. В этом я видел - если хотите - свой патриотический долг, так, как я его сам ощущаю и понимаю. Я хотел рассказать о похожей на судьбу связи русских со своими национальными корнями, со своим прошлым и своей культурой, своей землей, друзьями и родными, о той глубинной связи, от которой они не могут отрешиться всю свою жизнь - куда бы ни забросила их судьба…»

Bet aš tai sakyčiau, kad kažkaip suprimityvinta - tik ruso nostalgija Tėvynės. Man tai žymiai platesnis filmas. Ir kažkaip keista, jei Tarkovskis tokį siaurą filmą būtų padaręs. Aišku, tas Tėvynės ilgesys dominuoja, bet yra ir kitos linijos - gyvenimo prasmės. žmoniškumo, tarpusavio santykių, vienišumo.

Religija. Įdomu, kad lyg Tarkovskis pats viešai nedeklaravo savo religinių pažiūrų, bet visuose filmuose jos yra. O gal ir deklaravo, nežinau.

Na be taip nufilmuoti.

- Господи, посмотри, как она молится! Почему Ты ей ничего не скажешь?
- А представь, что случится, если она услышит Мой голос?
- Ну так хотя бы дай ей понять, что Ты есть!
- Я всё время даю ей это понять. Только она не замечает.

Net degančios paprastos žvakės, o taip gražu.

Prisiminimai ar tai sapnas. Vaizdo komponuotė labai įdomi.

Ale gražios tos rusaitės :)

Ašaros.

Hzm, gal šį filmą reikėjo vadinti Veidrodis :) Nors šį filmą galima būtų vadinti savotišku Veidrodžio tęsiniu. Tolimesnis Tarkovskio gyvenimas - Italijoje, ilgesys namų, Rusijos. Nors čia dar abstrakčiau nei Veidrodyje.

Norėjau įdėti tik pirmą sakinio dalį. Kaip aš norėčiau 10 dienų pamiegoti.

Na, bet sakinio galas visai pakeičia mano mintį - o aš tiesiog noriu išsimiegoti ir pailsėti. Nors užsimiršti irgi neblogai būtų. O tai problemos, problemos, problemos. Durnos, durnos, durnos.

Meilė.

Эуджения: Знаешь, кто такой зануда? Это тот, с кем легче переспать, чем объяснить, почему этого делать не следует.

Menas.

Čia nors sako apie Arsenijaus Tarkovskio (tėvo) eiles, bet tikriausiai taiko sau. Be to toliau seka labai svarbus pasiūlymas, nepamirškim, kad 1983 metai yra gilus socializmas, šaltasis karas ir jis pasiūlo sugriauti valstybines sienas, kad žmonės galėtų bendrauti, galėtų vieni kitus pažinti. Na, bet matyt todėl ir nebegalėjo grįžti į Sovietų Sąjungą. O ji greitai sugriuvo ir atsivėrė sienos. Nors dar ne visai, bet bent jau beveik visai.

O šitas momentas man patiko. Situacija tokia. Vienas beprotis, paleistas iš beprotnamio, truputį pagyveno, po to jam pasimaišė dar labiau ir jis užsidarė pats ir uždarė šeimą su vaikais ir laikė 7 metus. Po septynerių metų išlaisvino policija. Pasimaišymas buvo religinis - jis galvojo, kad ateina pasaulio pabaiga. Tai va, po septynerių metų, vaikas išvydo šviesą, saulę, medžius, vėją, namus ir visa kita. Ir jam naturaliai kyla klausimas - ar tai ir yra pasaulio pabaiga. Čia ir mums taip bus po mirties.

Buteliai.

1+1 lygu 1. Tas beprotis įrodo: sudėk du lašus, gausi ne du lašus, o vieną didelį. Tarkovskis visuose filmuose jautė didelę pagarbą bepročiams - blaženyje. Čia genialumo požymis. Jis pats ne kartą yra sakęs, kad jo filmus statant jam padėjo Dievas - kaip dailininkas pasakytų - vedžiojo jo teptuką. Tai kažkokia pasąmonės būsena, kai protu nesuvoki kodėl taip darai, bet darai ir gaunasi stebėtinai gerai. Gal ir tikrai Dievo ranka.

Горчаков: Никто не знает, что такое безумие. Они всем мешают, они неудобны. Мы не хотим их понять. Они чудовищно одиноки. Но я уверен - безумцы ближе нас к истине.

Vienišumas šiame pasaulyje. Labai didelė problema. Iš to ir visokios depresijos ir psichozės.

Degtinėlė :)

Tai va tas beprotis įtikino, kad tam jog išgelbėti pasaulį reikia pernešti degančią žvakę per išdžiūvusį (keista, bet filmo pradžioje jis visai neišdžiūvęs buvo) baseiną.

Misija ne tokia ir paprasta. Trukdo širdis. Simboliškai - širdies netyrumas. Įvykdęs misiją - miršta. Beje, labai ilga scena, bet man ji šiame filme pati įsimintiniausia, tokia kulminacija, žiūrėjau net kvapą užėmęs.

O tuo metu Romoje beprotis pamokslauja apie gyvenimo prasmę, šiuolaikinį visuomenės išsigimimą, ragina atsigręžti į gamtą. Ir susidegina. Skambant Bethovenui. Beje, tikriausiai Tarkovskis išrado techno muziką :), nes kol pasileidžia simfonija, gramofonas durniuoja ir girdisi šiuolaikinė techno muzika.

Žmonių išdėstymas man pasirodė įdomus.

Na, ir ką. Filmo pabaiga.

Man filmas panašus į filmą Veidrodis. Ir tuo pačiu labai skiriasi. Čia daugiau pamokymų, minčių, simbolių, prasmių. Bet vėl aš daugiau žiūrėjau šį filmą kaip meno kūrinį, o ne kaip kažkokį prikištą simbolių, kurie turėtų kažką reikšti. Gal todėl ir vėl pilnai nesupratau filmo, bet filmas savo meniškumu patiko. Kažkuo tokiu patiko, ko nemoku įvardinti.

Gero žiūrėjimo :)

Rodyk draugams

Na, po dviejų Solarių, Tarkovskio ir ne (kai pamačiau, kad Tarkovkis tikras menininkas, meistras), jau drąsiai ėmiausi dar vieno Tarkovskio kinofilmo Zerkalo.

Apie šį filmą žinojau tik tiek, kad jis didele dalimi autobiografinis. Na, bet jau įpratęs, kad pas Tarkovskį daug simbolikos, tai pradžioje bandžiau, ką nors suprasti. Po kažkiek laiko supratau, kad visiškai nieko nesuprantu. Nematau jokių simbolių, jokio ryšio. Na, pagal socioniką mano mąstymas yra loginis. Tačiau ta pati socionika mane supažindino su kitu mąstymo būdu - meniniu. Kai kam juokinga, bet aš anksčiau net nemokėjau į meną žiūrėti kaip į meną. Tarkim žiūriu į paveikslą ir galvoju, ar 16 bitų užtektų, kad užkoduoti visą šio paveikslo spalvų gamą. O dabar išmokau. Atsipalaiduoji, atjungi smegenis ir leidi tekėti jausmams. Ir tada pajunti paveikslo grožį, pajunti gerą jausmą, tampa gera. Tagi su šiuo Tarkvoskio filmu taip ir padariau, po pirmų 5 minučių žiūrėjimo, atsipalaidavau, atjungiau protą ir leidau sau tiesiog žiūrėti, neieškant kažkokios prasmės.

Taigi visiškai nesupratau šio filmo prasmės, bet man jis patiko :) Net nežinau kas patiko. Patiko ir tiek. Gera po šio filmo. Nors tas žodis “gera” nelabai tinkamas. Filmas gražus. Na, ne tas žodis. Įdomus. Ne tas žodis. Va, filmas suteikia dvasinę paguodą. Kas tai yra? Niekas gerai ir nežino. Bet va tokį jausmą palieka šis filmas.

Po to paskaitinėjau Internete, ką rašo apie šį filmą. Įdomu, kad visų laikų geriausių filmų Top 50 (kurį rinko 846 kinokritikai) Zerkalo užėmė 19 vietą ir kad aplenkė ir Stalkerį, ir Andrej Rublev.

Filme labai daug jausmo. Kaip pats Tarkovskis pasakė, kad jam norėjosi papasakoti ne tiek apie save, o apie savo jausmus, susijusiais su jam artimais žmonėmis, santykiais su jais, amžiną gailestį, ir nepasiekiamą pareigos jausmą.

Meilė, kaltė, atleidimas, aukojimasis ir kiti jausmai.

Beje, dar atkreipiau dėmesį, kad Tarkovskį formavo ne tik jam artimi žmonės - mama, žmona, bet ir politinė aplinka - Ispanijos karas, II pasaulinis, konfliktas su Kinija.

Na kadangi filmas jausminis, tai nelabai aš vėl moku ką prašyti. Prisirinkau fotkių, kai kurias net pats :) padariau. Rekordiškai daug. Ilgai sėdėjau, atmetinėjau, bet vis tiek liko labai daug. Ai, nu ir susidėsiu :)

Klasikinės, t.y. visur dedamos fotkės. Bet tikrai įdomios.

Meilė.

Vaikystė. Ech, mano vaikystė irgi buvo tokia graži.

Ta scena tokia, na, tokia, neturiu žodžių.

Faina nukristi su gražia moterimi. Jėga mintis :)

Na, menas. Čia mano fotkė iš kino.

Visiškai vieniši visame pasaulyje. Tai jau tikrai :(

Na, bet Tarkovskis pavaro. Ugnis.

Veidrodis.

Meilė suteikia sparnus, kelia į dangų. Beje, įdomus pastebėjimas. Ne šiaip sau sako, kad aš tave myliu. O sako, kad nesistebėk, bet aš tave myliu. Čia man į mano žmoną panašu. Matyt, nelabai moka parodyti savo meilę.

Vėl menas.

Na, kaip gi Tarkovskis ir be Andrejaus Rublevo “Trejybės”.

Tikriausiai galima būtų visą filmą cituoti.

Keletas animuotų gif’ų. Na, nesudėsi gi viso filmo.

Čia man labai įdomu kaip nufilmavo šį vėjo gūsį.

Nu, dega, lyja, ale gražu :)

Jaudinanti scena su paukščiuku. Lyg ir nieko ypatingo, bet Tarkovskis sugeba padaryti kažką tokio.

Na, va. Pagrindinė aktorė Margarita Terekhova. Vaidina ir žmoną, ir mamą. Aš kaip kokis maniakas prisidėjau jos nuotraukų. Nu, bet nereali. Gal dėl jos man ir filmas visas patiko. Jau tokia graži, ideali. Moters idealas. Gal kad į mano mamą panaši. Na, neveltui Margarita buvo ištekėjusi net tris kartus. Aš manau. Vyrai turėtų prie jos kaip musės prie medaus. Beje, dar įdomus faktas, kai Internete ieškojau jos nuotraukų, kad pas save susidėti, tai buvo jos ir daugiau, bet niekur ji taip gražiai neatrodė kaip Tarkovskio filme. Ar čia grimas koks, ar Tarkovskis, ar koks aukso jos amžius. Nežinau, bet šiame filme jau tokia graži, tokia, kad va vos ne šimtą fotkių susidėjau :)

Na, šito pas save neįsidėti negalėjau. Terekhova duše. Bet vat kaip subtyliai, jokių nešvankybių, gražu, estetiška, meniška.

Menas. Labai jausmingas filmas. Ir kodėl gyvenimas negali būti paprastesnis? Šitokia moteris. Tokie vaikučiai. Tačiau ir jai kažko reikia. Ir jam kažko. Du kartus, na, ta prasme Tarkovskio tėvai išsiskyrė ir jis pats irgi išsiskyrė. Sunkus tas gyvenimas. Bet toks jau yra. Iš kitos pusės ir gražus.

Žodžiu, gero žiūrėjimo.

Rodyk draugams

Nežinau, tikriausiai apie šį filmą rašyčiau visiškai kitaip, jei prieš tai nebūčiau pažiūrėjęs Tarkovskio Soliario. O dabar nauja versija Stanislaw Lem romano motyvais po 30 metų po Tarkovskio varianto sugalvojo James Cameron ir Steven Soderbergh pastatyti savo Solaris versiją.

Vaidina George Clooney ir Natascha McElhone. Tas Clooney kiek suprantu moterims gražus :) O McElhone nelabai, nors Inete mačiau nuogos nuotrauką, tai visai nebloga :) Kažkas atsiliepė apie šį filmą taip: Stanislavas Lemas tikriausiai grabe apsiverstų pamatęs šią versiją. Jei Tarkovskis pakeitė Lemo idėją (visai įdomiai), tai šiame filme idėja pakeista dar kartą. Nupiginta visai, vėliau bandyta kažką taisyti, bet jau kažin ar be pavyko.

Na, o kokia mano nuomonė? Mano nuomonė tokia. Kad tai labai geras filmas, tiesiog fantastiškai geras filmas tam, kad suprasti, jog Tarkovskio filmas yra šimtus kartų geresnis. Rašiau, kad Tarkovskio Solaris nuobodokas ir panašiai. Nieko jis nenuobodus, jis tiesiog superinis, o šis nors du kart trumpesnis, bet šimtą kartų nuobodesnis. Baigiau žiūrėti tik dėl to, kad galėčiau palyginti (o jei netyčia pabaiga labai įdomi).

Ne, nu gal, jei nelyginčiau su Tarkovskio Soliariu, gal tada ir kitos nuomonės būčiau. Bet, deja, Tarkovskį žiūrėjau prieš kelias dienas ir dabar galiu sakyti, kad Tarkovskio filmas genialus, o čia kažkas tokio neaiškaus.

Tarkovskio stiliumi įdėtas lietus, šiaip scenos beprasmės. Bet Tarkovkyje jos du kart (minimum) ilgesnės ir jos tikrai suteikia kažkokį jutiminį pagrindą filmui. O čia žiūri - lietus - ir juokas ima. Kam reikėjo dėti čia tą lietų? Negrę idėjo, kuri apskritai pavergta sąmokslo teorijos, kad Solairio okeanas bando užvaldyti - užkariauti žmoniją. Tas kitas mokslininkas (kopija, bet vis tiek tiksli) čiochnutas kažkoks apskritai, apsinarkašinęs. Apskritai vyriausybės sąmokslo teorijos ir panašiai kaip ir būdinga holivudui, meilė (na, ok, ta mintis gal ir nieko). Ai, dar komedija išvis: kaip Tarkovskis subtyliai užsimena apie Dievą (stovi Rubliovo paveikslas), tai čia irgi matyt nutarė, kad reikia kaip nors subtyliai, tai tipo flash backas, prisimena diskusiją apie Dievą, visi teigia, kad nesąmonė, tik Kirko žmona sako, kad sąmonė. Na, ir kur tas subtylumas?

Vat, dabar man aiškau, kam pasaulyje reikalingas blogis. Kad suprasti kas yra gėris, kad suprasti kas yra gražu, gera, kas yra menas, o ne pigi parodija.

Žodžiu, arba nežiūrit Tarkovskio (pasaulinio klasikos kūrinio - dabar jau tikrai ir aš galiu taip teigti) ir žiūrit šitą, arba žiūrit Tarkovskį ir džiaugiatės, arba kaip aš žiūrit abu ir džiaugiatės Tarkovskiu dar labiau.

Žodžiu reziumė. Labai geras filmas, kad pamėgti Tarkovskį :) Kad suprasti jog Tarkovskis - menas. O čia tokia ale gaudom ir šaudom :)

Rodyk draugams