BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “Krikščioniški”

Apie šį filmą senokai buvau girdėjęs, bet vis neviliojo pavadinimas pažiūrėti. “Pabėgimas iš pragaro” ar “Pabėgęs iš pragaro” net nežinau kaip geriau versti. Gal geriau “Pabėgęs” (o kodėl tada ne Escaped, o Escape, ai, ką čia anglams aiškinsiu), nes nėra akcentuojama į patį pabėgimo procesą, o daugiau jau į įvykusį įvykį. Taigi “Escape from hell“:

Šis kadras labai patiko, nors jis ir ne visai dera su tolesniu filmu, t.y. pagal šį kadrą galima pamanyti, kad tai kokių 1950 metų gamybos filmas. Ne, toliau viskas šiuolaikiška, spalvotai. Bet tas senovinis labai į temą.

Panašiu pavadinimu yra ir daugiau filmų, aš jų nematęs ir todėl dabar kalbėsiu būtent tik apie šį 2000 metų gamybos.

Kodėl vengiau šio filmo? Na, tokiais pavadinimais paprastai vadinami kokie siaubo filmai, o aš nesu jų gerbėjas. Na, ir šiaip kas per filmas gali būti tokiu pavadinimu. Vėl kažkokia alegorija. Kažkaip niekada nepagalvojau, kad tai gali būti tiesioginis pavadinimas, ne kažkokia perkeltinė prasmė. Pragaras šiame filme ir yra pragaras, o ne kažkokios ypač sunkios gyvenimo sąlygos. Na, jau įdomiau.

Pagrindinis filmo veikėjas karjeros aukštumų pasiekęs daktaras:

Tačiau praradęs gyvenimo tikslą, prasmę ir todėl ir gyvenimo džiaugsmą. Išgelbėjęs vienam geram šeimos vyrui gyvybę jis eilinį kartą nustemba, kai šis pravirksta, nes nori grįžti atgal ir pasakoja apie nuostabų pomirtinį gyvenimą Rojuje. Daktaras pradeda artimiau bendrauti su ligonines psichologe (ach, kokios tos moterys gražios ir kaip tas durnelis galėjo prarasti gyvenimo džiaugsmą, kai tokia gražuolė šalia):

Taigi psichologė jau kuris laikas renka informaciją apie pomirtinį gyvenimą. Ji surinkusi daug liudijimų, filmuotų pasakojimų apie nuostabų Rojų. Ji galinti įrodyti, kad Rojus egzistuoja, tačiau karts nuo karto įvyksta ir ne visai gražūs pomirtinio gyvenimo pasakojimai. Kas tai? Pragaras?

Gydytojas kenčia nuo santykių su buvusiu alkoholiku tėvu:

Jis galvoja, kad neatleidęs atsivertusiam krikščioniui tėvui, taip jį pasiuntė amžinoms kančioms į pragarą. Jis sugalvoja pats patikrinti kas bus po mirties. Susileidžia mirtiną dozę vaistų ir praneša draugams, kad jį atgaivintų. Iš pat pradžių patenka į Rojų:

Tačiau labai greitai nubloškiamas į pragarą:

Jo mama jaučia kažką negera ir meldžia Dievą, kad pagelbėtų jos sūnui. Dievas išgirsta jos maldas ir sugrąžina gydytoją į gyvenimą, tačiau velnias nenori jo paleisti ir iš pragaro vejasi gydytoją ir į šį pasaulį. Gydytojas bėga slėptis į bažnyčią:

Tačiau bažnyčia yra tik sienos, tik plytos, tik pastatas ir nieko daugiau. Tik žmonės ir tikėjimas daro tikrą Bažnyčią.

Ui, filmas yra didaktinis, pamokomas. Vaidyba ir visi spec. efektai aišku ne holivudiniai, todėl tenka labiau sekti ne vaizdus, o pačią norimą perduoti mintį.

Beje, filme keliama ir idėja, jog neužtenka būti šiaip geram žmogui, rūpintis šeima, vaikščioti į bažnyčią, šelpti bažnyčią. Na, šita vieta silpnesnė (ginčytina teologine prasme, nors tas jo pokalbis su broliu per greitas, kad suprasti apie ką jis) filme, o daugiau gal ir viskas kitkas stipru. Na, gal dar kelios vietos. Pvz. jam sako, kad tau dar ne laikas ir ne į gyvenimą sugrąžina, o numeta į pragarą. Bet, ai, kiekviename gi filme yra liapsusų.

Geras pamokomas filmas visiems tiems negeriečiams, kad sužinotų, kas jų laukia po mirties.

Ai, beje galima online pažiūrėti čia: http://bogvideo.com/movies/1051_sbezhavshij_iz_ada_escape_from_hell/.

Gerų minčių po filmo.

Ai, svarbiausias gi dalykas. Jei neklystu tai tik visai neseniai gydytojai patys paliudijo apie pojūčius po mirties. Iki šiol liudijimai buvo ne profesionalų gydytojų, o šiaip paprastų žmonių. O dabar savo mirties patirtimi - liudijimais dalinasi ir gydytojai. Kai buvo statomas šis filmas dar tokių liudijimų lyg nebuvo. O gal susimaišiau datose, gal kaip tik filmas sukurtas po to kai atsirado tokių liudijimų. Ai, koks skirtumas dabar. Prieš ar po :) Esmė, kad yra šiai dienai ir gydytojų liudijimų.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Baigiau žiūrėti filmą “H2O”. Net ne filmą, o serialą, bet kažkaip irgi neina taip vadinti. Gal pavadinti taip seriją filmukų bendru pavadinimu “H2O”, o kadangi tokiu pavadinimu yra ir daugiau filmų, tai prailgino (na, Internete radau jau prailgintą) iki “H2O. A Journey of Faith”.

Tai 10 (simboliška) filmukų apie krikščionybę. Įdomu, kad paimtas nuostabus Dievo kūrinys vanduo kaip tema filmukams, paimta kokia nors vandens savybė (troškina, numalšina, teka, užterštas, šaltinis ir t.t.) ir tuo pagrindu kuriamas filmukas. Nesumaišykite su kitu filmu “Vanduo”, kurio nesu matęs, bet esu girdėjęs. Čia kitas.

Iš tiesų nors ir didaktiški (nors ne tokie didaktiški kaip Čekuolio), bet kažkaip lengvai susižiūrėjo. Kiekvienas filmukas turi savo istoriją, veiksmą, pvz. po atostogų šeima grįžta namo, už lėktuvo vairo sėdi tėvas, tačiau jį ištinka infarktas (ar insultas) ir lėktuvą perimti turi mama, kuri neturi jokio supratimo apie lėktuvo valdymą ir ji bando išgelbėti ir save, ir vaikučius. Ir šių siužetų kaip pratęsimas, papildymas yra Kyle Idleman pamąstymai:

Nežinau kaip lietuviškai, bet angliškai jis yra vadinamas Narrator. Pasakotojas. Na, ne. Laidos vedantysis. Va, kažkas panašiau.

Kiekviena dalis ima kažkokį krikščionybės aspektą ir bando jį panagrinėti detaliau. Taip turime 10 filmukų, 10 temų. Kas man patiko, kad filmukų idėja visiškai artima mano Dievo supratimui - Dievas yra Meilė. Ir toliau viskas seka iš šio tikėjimo, o ne, kad pvz. Dievas yra bausmė.

Oficialus puslapis: http://h2ofaithjourney.com/what_is_h2o.html. Ten berods vieną filmuką pilnai galima pažiūrėti, o aš radau kažkur rusiškuose puslapiuose. Jei kam įdomu bus ir patys neras, galėsiu surasti.

Kažkaip, sakau, visai lengvai, įdomiai ir maloniai susižiūrėjo, net mano žmona žiūrėjo (oho, va čia tai įvertinimas). Ir labai šiuolaikiškas požiūris į krikščionybę. Viena serija šiek tiek pašiepia įvairius bažnyčių aspektus (per didelį pamaldumą, gasdinimus, triukšmingumą, povyzą ir pan.). Na, aš tai žiūriu taip, jei žmonės nori šokti ir dainuoti bažnyčioje, tai lai jie tai daro. Lai pasirenka tokią bažnyčią, kurioje taip daroma, o jei nenori, tai gali rinktis kitokią. Tiesa, šioje dalyje, atkreipia dėmesį, kad nepamiršume pačio svarbiausio, ko gi mes einame į tą bažnyčią.

Žodžiu, visai rekomenduotinas tiems, kas nori pagilinti savo krikščionybės žinias.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Vienas iš labai rekomenduojamų krikščioniškuose formumuose filmų yra Šeši / Six: The Mark Unleashed (2004). Pažiūrėjau antrą kartą, nes pirmą kartą trukdė vaikai, o jame daug kalbama, tai nelabai supratau.

Imdb reitingas yra 3.1, o tai pasako, kad nekrikščionims jis nepatiks. Nors tokie filmai kaip ir turėtų padėti nekrikščionims atrasti kelią, bet aš tuo abejoju. Čia gal labiau skirtas krikščionims, kad nepamirštų kodėl kažkada padarė pasirinkimą.

Vaidina David A.R. White. Bei jo kolega Kevin Downes. Man visada linksmi filmai su David White :)

O taip pat Stephen Baldwin. Kažkur lyg girdėta pavardė.

Ir mano labai mėgiamas aktorius Jeffrey Dean Morgan:

Va, ta jo šypsenėlė. Jei būčiau moteris, tai tikrai būtų mano vyro idealas.

Situacija. Ateitis. Pasaulį valdo diktatorius. Visi yra absoliučiai kontroliuojami, visiems įsiūtos mikroschemos, pašalinta atmintis, protai kontroliuojami, visi meldžiasi pasaulio valdovui diktatoriui. Kontroliuojama viskas mintys, veiksmai. Tam panaudojama palydovinė sistema. Tai pasiekta per didelius genocidus, daugybė žmonių išžudyta. Tačiau dar likęs šioks toks pasipriešinimas. Automobilių vagis Deividas bei jo draugelis Kewinas (nepamenu kokias vardais vadinami filme). Tačiau policija tokius persiokioja gaudo ir arba jie sutinka, kad būtų įsiūta mikroschema arba nužudomi. Pasipriešinimo dalyvių vis mažėja. Davidą ir Kewiną irgi sugauna. Jie laikomi kalėjime iki kol bus įvykdyta mirties bausmė.

Rimtai iš kažkokio žaidimo šią mergužėlę paėmė. Iš pradžių juokiausi, o vėliau pagalvojau - bet tai mintis. Visi tie kompiuteriniai žaidimai daro mus tokiais zombiais.

Tuo pačiu metu sugaunamas ir buvęs policicinkas, o dabar kontrabandininkas Tomas (Jeffrey Dean Morgan). Po ilgų ir žiaurių kankinimų jis sutinka įsiskverbti į dar likusių krikščionių grupelę ir nužudyti jų vadą. Jis perkeliamas į kalėjimo kamerą pas Luką, bet Lukas nenori bėgti, jis atvertinėja kalinius į tikėjimą ir laukia mirties kaip susitikimo su Kristumi. Tuo metu Kewinas atsiverčia į krikščionybę, todėl Tomas pasiūlo kartu bėgti. Jie pabėga. Tomas sužino, kad yra superkompiuteris ir nutaria prasiskverbti iki jo ir taip sunaikinti visą šią kontrolę. Jam tai pavyksta, tačiau bandant nulaužti sistemą, jie pastebimi. Va, čia veiksmas pradeda vykti labai sparčiai ir aš net du kartus žiūrėjau, bet kažin ar supratau. Atvyksta pats diktatorius - antikristas. Staiga iš kažkur atsiranda krikšionių vadas, jie išgelbėjami. Krikščionių bendruomenėje pasilieka tik Kewinas, o Davidas su Tomu iškeliauja, bet iš kart suimami, kankinami. Tomas pasirenka absoliučią Meilę ir jam įvykdoma mirties bausmė, o Davidas pasirenka implantą, dėl ko vėliau gailisi.

Paskutinės dienos iki apokalipsės.

Beje, filmas apdovanotas Golden Trailer Awards - 2003 :).

Daug citatų iš biblijos, deja, nevisada suprasdavau nei jų minties, nei priklausomumo filmo veiksmui.

Ką pasirinksi tu?

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Aš Andrejaus Tarkovskio filmus bijau žiūrėti. Filmo “Aukojimas” nesupratau. Nors laikui bėgant vis ramiau galvoju apie “Offret Sacrifacatio” - susiguli mintys, gal ir visai neblogas filmas. Filmu “Stalkeris” buvau sužavėtas. Tiesiog euforijoje po jo. Manau, kad geriausias mano matytas filmas. Ir dabar “Andrei Rublyov“. Dar vienas Tarkovskio filmas. Prisirengiau pažiūrėti.

Po filmo pažiūrėjimo norėjau įdėti šią Andrejaus Rubliovo ikoną:

Įdėti šią ikoną ir daugiau nieko nerašyti. Atseit, ši ikona viską ir pasako apie filmą. Dieviškoji trejybė. Švenčiausioji trejybė. Vienas kunigas pasakojo apie simboliką, kuri glūdi šioje ikonoje. Tada dar nežinojau kas toks Andrejus Rubliovas, bet mane ši ikona sužavėjo. Čia tiek daug simbolikos, kad ištisas disertacijas galima rašyti. Na, kad ir angelas (čia trys angelai) Kristus - Dieviškai žmogiškas - tai atspindi dvi spalvos. O tas Andrejus Rubliovas gyveno seniai - apie 1400 metus. Aha, kai palygino su Lietuvos istorija, tai labai seniai gaunasi. O tokios įžvalgos.

Ok. Grįžtam prie filmo. Na, kad 3 valandas tęsiasi, tai Tarkovskiui normalu :) Šis filmas yra visuose topuose. Laikomas vienu iš geriausiu visų laikų. Rusijoje tai be konkurencijos laikomas pačiu geriausiu visų laikų. Ir dabar aš menkas žmogelis nutariau pažiūrėti visų laikų patį geriausią filmą. Oi, kokia atsakomybė. Kokie lūkesčiai. Dar geresnis už Stalkerį (berods visuose topuose Rubliovas aukščiau). Ir su tokia nuotaika teko man žiūrėti. Pažiūrėjau. Nesu tokioje euforijoje kaip po Stalkerio. Gal ir mano vidinė nuotaika kitokia. Gal tikrai, kad tokius filmus žiūrėti, tai reikia ir vidinio nusiteikimo, vidinės brandos. Dabar tokiose dvasinėse kančiose. Lyg ir ne visai supratau filmą, bet vis tiek patiko. Lyg ir nervino, kad matosi vaidyba, kad girdisi studijinis įgarsinimas. Bet vis tiek kažkas tokio jame yra. Gal ne veltui pirminis filmo pavadinimas “Strasti po Andreju”. Aš tai išversčiau ne “aistros”, nes aistros kažkaip labai seksualinį polinkį lietuvių kalboje turi, o versčiau “Dvasinės kančios pagal Andrejų”. Gal ne veltui ir Tarkovskio vardas Andrejus. Įsivaizduoju, tiksliau neįsivaizduoju, kaip Tarkovskis gūdžiais socializmo laikais 1966 metais sugebėjo pastatyti tokį filmą. Aišku, kad jo viešai nerodė. Bet kaip sugebėti pastatyti ir dar kaip po tokio filmo jam apskritai leido filmuoti - stebuklas. Matyt, ir Tarkovskis kankinosi, kad Sovietų Sąjungoje meno kurti (bent jau laisvai) niekas neleido.

Į ką dar atkreipiau dėmesį. 1400 metai. Nors gal čia Tarkovskio mintis, o ne Rubliovo, tada 1966 metai. Dievo virsmas iš baudžiančiojo į mylintį. Aš pats visai neseniai atradau, kad Dievas yra meilė. O ne baimė. Ir tai atranda Andrejus Rubliovas. O visuomenė iš vienos pusės pagoniška, o iš kitos dievobaiminga (ir dar apsimestinai). Ir jis kaip tarp girnų. Melas, žiaurūmas, brolžudystės, išdavystės ir visokios kitokios žmogaus nuodėmės,

Įdomus filmas. Labai platus.

Pats nežinau ką rašyti, tai vėl fotkių prisidėjau. Kažkaip dabar kai žiūriu fotkes, tai filmas geresnis atrodo. Paskaitau subtitruose mintis. Daugiausia iš Naujojo Testamento. Ir pabandau surišti su vaizdais. Labai įdomiai gaunasi.

Man dar labai įsimintinas Boryska, vaikinukas, kuris iš nevilties apsimeta, kad žino varpų liejimo paslaptį, bei apsiima nulietį naują varpą. Ir varpas suskamba. Ir Rubliovas prakalba ir vėl pradeda tapyti (rusiškai sako “rašyti”, visai kitą prasmę suteikia) ikonas.

Na, tiesiog labai platus filmas. Labai daug linijų, labai daug prasmių, minčių. Kai kas sako, kad Tarkovskis prisidengė Rubliovu, kad parodyti meninko kančią Sovietų Sąjungoje, kiti, kad atvirščiai, kad parodyti savo krikščioniškas pažiūras, o man atrodo, kad tai ir tas ir tas ir dar daug kas. Čia kaip kad Bibliją, jei paskaitai tam tikrus skyrius, tai kartais visiška nesąmonė, o kai paimi visaapimančiai, tai visai kitas vaizdas. Taip ir čia, paimti kelis epizodus - lyg filmas apie tai ar apie tai. Bet kai viską sudedi tai visiškai kitokia filmo galybė.

Gero ir kantraus žiūrėjimo. Čia ne pramoginis, čia reikia smegenėlėmis dirbti žiūrint šį filmą. Taigi rekomenduoju. Gero žiūrėjimo.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Pažiūrėjau dar vieną prikolną filmą Time Changer. Vaidina D. David Morin bei Gavin MacLeod.

O kokis kietas paveiksliukas. Mes rekomenduojame šį filmą kiekvienam. Sci-Fi. Situacija maždaug tokia. 1890 metai. Biblijos profesorius parašo knygą, kurioje sako, kad visuomenę galima auklėti tik dorais ketinimais, pamokymais, nenurodant iš kur tie įsakymai gauti (neminint Dievo, Jėzaus Kristaus vardo). Tačiau kitas profesorius bando įrodyti, kad tai labai pavojinga ir netgi pražūtinga. Jis turi susikonstravęs slaptą :) laiko mašiną. Biblijos profesorius pasiunčiamas 100 metų į ateitį, kad pats įsitikintų, kad toks mokymas yra pražūtingas. Profesorius vaikšto po ateitį, kalbasi su žmonėms, dalyvauja mišiose. Besiskiriančių padaugėjo nuo 5 iki 50 procentų. Kinofilmuose galima žeminti Dievo vardą. Į bažnyčią žmonės eina, nes prie jų geri sporto klubai, golfo aikštynai. Ir t.t. ir t.t. Profesorius grįžta atgal pasibaisėjęs - jis pamatė, kad apokalipsė jau čia pat. Bandoma nukeliauti į 2090, po to 2080, bet laiko mašina jau nebekelia - nebėra kur.

Filmas labai rimtas. Ir tikriausiai režisieriai supyktų, jei sužinotų, kad aš žiūrėjau kaip komediją. Na, va, pažiūrėkti pora fotkių įdedu.

Atgal į ateitį :) Argi ne komedija? Bet tai gal ir gerai, nes filmas žinią visai teisingą transliuoja. Kažkaip juk reikia pasiekti žiūrovą. O čia pastato filmą, atseit rimtą, bet žiūrisi kaip komedija. Nors čia tikriausiai tik aš linksmai jį žiūrėjau :)

Bet man pakėlė nuotaiką. Ai, joma jo, apokalipsė juk čia pat :) Kokia čia dar nuotaika. Ai, nors, jei giliau pažiūrėti, tai tikras krikščionis juk laukia antrojo Kristaus atėjimo. Susitiksim pagaliau. Taip kad gera nuotaika į temą :)

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Pasižiūrėjau trumpą filmuką 6000 taškų, kad nukeliautum į Dangų… / 6000 Пунктов для Неба / 6000 Punkte fur den Himmel (2008).

Vokiškas. https://www.youtube.com/watch?v=clRoNRvsjoI - rusiškai įgarsintas.

Žmogelis atseit numiršta ir atsiduria prieš teismą. Kur pateks ar į Dangų, ar į pragarą? Danguje šviesu ir gera. O pragare - tamsu ir baisu.

Norisi į Dangų. Tačiau tam, kad ten patekti reikia surinkti 6000 taškų.

Visi geri ir blogi darbai užfiksuoti.

Aha, patikrinsim kaip ten su tuo geru darbu?

Ui, o tai ką vienas kartas skaitosi?

Trumpas filmukas, kokių 15 minučių, bet visai prikolnas. Iš principo geras žmogus. Ar surinks jis 6000 taškų, kad patekti į dangų? Už gera darbą duodama 1 taškas. Žmogelis vardina, vardina savo gerus darbus. Ir sugeba surinkti berods 32. Nemažai dar trūksta iki 6000.

Visai pamokamas filmukas. Žmogelis ir į bažnyčią vaikščiodavo (1 taškas), ir žmonos nemušdavo (1 taškas) ir dukrą gerą užaugino (dar 1 taškas), bet kai pradedi skaičiuoti, tai supranti, kad neįmanoma surinkti 6000 taškų. Tai filmo toks ir moralas. Kad mes žmonės esam per silpni, per daug nuodėmingi, kad savo jėgomis patektume į Dangų. Ir todėl Dievas Tėvas atsiuntė mums į pagalbą savo vienatinį sūnų Jėzų Kristų. Tik per jį mes galim būti išganyti.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »